Į Kauną važiuoti visada smagu. Bent aš visada grįžtu patenkinta: soti (kavinėse – geras ir palyginti pigus maistas, o kur dar nepakartojamos spurgos – deimantas Kauno karūnoje...), maloniai pavargusi ir būtinai pamačiusi ką nors naujo ir įdomaus. Gal taip sekasi todėl, kad visada į Kauną traukiu turėdama kokį tikslą – dažniausiai tai būna kokia lankytina paroda. Šį kartą važiavau apžiūrėti Jūratės Rekevičiūtės parodos „Intymus J. Rekevičiūtės gyvenimas“. Pakeliui „Meno parke“ užtikau labai įdomią jauno tapytojo Konstantino Gaitanži parodą, kuri, deja, jau baigėsi, tad išsamiau nepristatinėsiu. Tačiau ir Jūratės paroda buvo verta kelionės.
Jūratę Rekevičiūtę daugiausia žinome iš originalių, netikėtų ir dažnai į plačiąją visuomenę orientuotų projektų. Dalis ją atpažįsta kaip tiesiog spalvingą ir intriguojančią asmenybę, kartais pasirodančią gyvenimo būdo ir stiliaus žurnaluose. Jos parodas sunku žiūrėti ir vertinti kaip tiesiog parodas, atskirtas nuo autorės. Atrodo, J. Rekevičiūtė to ir siekia. Sąmoningas savęs ir savo kūrybos sulydymas – rizikingas ir, spėju, nelengvas pasirinkimas, virstantis tarsi nuolatiniu performansu. Juk ne veltui menininkai mėgsta sakyti: „aš nutapiau (išdrožiau, sulipdžiau, nupiešiau, išbraižiau), o žiūrovas tegu svarsto ką jis čia mato ir ką jaučia“. Tokiu būdu tarsi atskiriamas kūrinys ir autorius kaip asmuo, realus žmogus. Net ir kupinas subjektyvių asmeninių autoriaus išgyvenimų kūrinys atiduodamas nuslepiant ten neabejotinai esamus asmeniškumus. Niekas nepasakys (ir nereikia!), kuris santykis su savimi, savo kūryba ir žiūrovu yra prasmingesnis. Kiekvienas kelias geras, jei esi nuoširdus, gabus ir bent kiek talentingas tame, ką darai. J. Rekevičiūtei bent kol kas sekasi puikai. Pastarosios parodos kūriniai, būdami pabrėžtinai subjektyvūs, tuo pačiu „atsilaiko“ prieš autorės – asmenybės spalvingumą ir charizmą ir gali būti vertinami savarankiškai.
Pagalvojau, kad šiems kūriniams interpretuoti labai tinka dailės istoriko Ervino Panofskio metodas. Galbūt su šiuo įrankiu nesusipažinusiems jis pravers ir kitą kartą. Taigi. Pasak E. Panofskio, meno kūrinį sudaro trys suvokimo sluoksniai. Pirmasis – paviršinis, regimasis. Fiksuojama tik tai, kas regima. (Populiarus pateikiamas pavyzdys – paveikslas „Paskutinė vakarienė“. Pirmajame sluoksnyje matome už stalo sėdinčius 13 žmonių. Tik tiek.). Žiūrim į J. Rekevičiūtės paveikslus. Suknelė. Kelnaitės. Kojinės. Bateliai. Tiksliau, suknelių, kelnaičių, kojinių, batelių, nosinaičių atspaudai. Kai kurie paveikslai papildyti abstrakčiomis formomis, lokaliomis spalvinėmis dėmėmis.
Einame toliau.
Antrasis, sutartinės prasmės sluoksnis vadinamas ikonografiniu. Jame suvokėjas panaudoja savo kultūrines, ikonografines žinias ir atpažįsta paveiksle vaizduojamus objektus. „Paskutinėje vakarienėje“ vakarietis lengvai atpažins Jėzų su mokiniais bei šio epizodo prasmę. Žvelgdami į J. Rekevičiūtės paveikslus lengvai sumetame, kad visa tai – moteriškų rūbų atspaudai. Abstrakčios, juos papildančios formos suteikia moteriškos figūros siluetą.
Pasitelkdami parodos pavadinimą, suvokiame, kad tai – J. Rekevičiūtės rūbų atspaudai. Taip pat nujaučiame, kad toks artimas žvelgimas į moters rūbus – ne tik sukneles, bet ir kelnaites ar liemenėles dėl savo intymumo yra kažkuo nepadorus. Lietuviškai tai vadinama „knaisiotis po svetimus baltinius“.
Trečiasis E. Panofskio siūlomas meno kūrinio suvokimo sluoksnis vadinamas ikonologiniu. Jame, žiūrovui pasitelkiant visas turimas žinias ir žvelgiant į paveikslą kaip neatsiejamą nuo aplinkos konteksto kūrinį, atsiskleidžia esminė, vidinė kūrinio prasmė. Žvelgdami į „Paskutinę vakarienę“ klaustume, kodėl menininkas pasirinko būtent tokią kompoziciją, pavaizdavo būtent tokias figūras, kas sukuria šio paveikslo vertę. Panašius klausimus užduodame ir J. Rekevičiūtės paveikslams. Įvardiję sau autorės atvirumą, išreikštą per atspaustus asmeninius rūbus, klausiame, kaip ir kokiais tikslais tai daroma.
Atspausti objektai – labai dinamiški. Sukasi verčiasi klostės, plevėsuoja dirželiai.
Dinamiškumo, gyvumo įspūdį sutvirtina laisva (tačiau ne chaotiška) paveikslų kompozicija. Rūbams suteikiama gyvybė, t.y., galėjimas kalbėti. Iš tiesų visais laikais apranga buvo viena iš komunikacijos priemonių, kad ir kaip tuos skudurus niekintume. Uniforma, kostiumas, ekscentriškas paltas, beviltiškai sutrintas švarkas – visa tai kalba, komunikuoja su aplinkiniais, praneša vieną ar kitą žinią (autoriteto, valdžios, nerūpestingumo, socialinės pozicijos, net pasaulėžiūros ar tiesiog tos dienos nuotaikos).
Antra, susidomėjusi rūbų atspaudais (prieš tai J. Rekevičiūtė eksponavo žymių žmonių rūbų atspaudus), menininkė klausia, kiek pats rūbas savyje turi savininko energijos. Galime spėti čia esant nemenkos dozės ironijos. Juk tie svetimi baltiniai šiandien eksponuojami visais įmanomais būdais, tik spėk žiūrėt. O ir nenorėdamas ir nesidomėdamas lengvai neišsisuksi, kas nors būtinai neprašytas juos užkabins tau prieš pat nosį. Kita vertus – ar nepradėtų ir jums stipriau plakti širdis, jei kas pasiūlytų palaikyti Odisėjo vėrinį? Izadoros Dunkan liemenėlę? Sąmoningai neminiu šventųjų daiktų, čia gal kiek kita sritis.
Galiausiai šia paroda autorė išreiškia savo atvirumo poziciją, jau ilgą laiką komunikuotą atskirais veiksmais, gyvenimo būdu, savo išvaizda, projektais. Asmeninių rūbų (to, kas arčiausiai kūno) ir meno apjungimas bei pateikimas žiūrovams komunikuoja autorės privataus gyvenimo, jos asmens ir meno vientisumą. Gyvenimas menui ar menas gyvenimui – klausimas aktualus net ribų trynimo dienomis.
Be jokios abejonės, į šią parodą galima žvelgti ir kaip į autorės eksperimentą su visuomene. Eksperimentas pavyko: sako, paroda labai lankoma. Tad kitų žmonių intymus gyvenimas mus vis dar domina. Gal kada susidomėsime ir savuoju?
|