Narcizo Freimano nuotrauka

Tekstilės galerija „Balta“ – dar labai jauna, todėl čia atidaromos pirmosios dailininkų parodos. Dažniausiai joje eksponuojama kas nors nuausta, susiūta, suvelta, o šį kartą – trispalviai grafikos lakštai. Tačiau nepasakysi, kad šie darbai būtų labai nutolę nuo tekstilės. Galerija kuriam laikui virto asmenine Jūratės Rekevičiūtės „spinta“, kurioje ji susikabino pačius intymiausius, mylimiausius drabužėlius, daiktelius, o ant durų paliko užrašą: „Intymus Jūratės Rekevičiūtės gyvenimas“. Jei praversite duris, galite nesibaiminti, tikrai neišskris nė viena kandis, nes trikotažas jau nebenešiojamas ir mirtinai kristalizavęsis dažų dėmėse ant baltų popieriaus lakštų. Kaip teigė pati autorė, jos paroda balansuoja ant ribos, gal, tiksliau, daugybės ribų, kurių viena įvardijama: „Kai baigiasi logika, gimsta meilė, intrigos ir nuodėmės.“ Tik kūrybinė menininko logika gali pastūmėti į žemiškąją „mirtį“ savo pliušinį meškiuką ir pačią brangiausią suknelę, jie dabar jau pasmerkti keliauti pačiais slapčiausiais reinkarnacijos ratais, iki pasieks jiems numatytas J. Rekevičiūtės aukštumas. Tačiau keistokas autorės šypsnys ir atidus žvilgsnis verčia sunerimti, kad jos garderobo atspaudai tėra mediumai ar tarpininkai tarp jos ir tikrųjų eksperimento taikinių – parodos žiūrovų.

Ankstesniame savo projekte „Paruošta istorijai I“ autorė už drabužių atspaudų suslėpė garsias mūsų laiko asmenybes, suarchyvavo ir paliko jas istorijai, o šį kartą sumanė pasislėpti pati ir pro kokios suknelės nėrinį atidžiai stebėti priešais jos darbą stabtelėjusį žmogų. Jis lyg ir buvo perspėtas iš anksto: „Kas yra meno istorija ir kas yra istorija apie meną? Visa J. Rekevičiūtės kūryba ir gyvenimo pozicija – tai eksperimentas su visuomene, o kūriniai – lakmuso lakštai. Grafika autorei – kitų žmonių ir jų pasaulių įspaudai jos kūne ir širdyje. Istorija, su doze ironijos ir porcija poparto...“ Tačiau kartu ir nepaliaujamai intriguojamas, provokuojamas, kviečiamas labai dviprasmiškam bendravimui. Gerai, kad bent jau autorė pati solidarizavosi, stojo į gretą, pasirengusi ne tik mumyse palikti atspaudus, bet ir priimti kiekvieno iš mūsų. Gal todėl buvo šiek tiek drąsiau parodos atidarymo metu šlepsėti po galerijos sales su mėlynais maišeliais ant batų, kurie autorei atrodė gražūs lyg žydri debesėliai, lukštenti ir čiulpti (suprantamas jūsų drovėjimasis) spalvotus ledinukus, o vėliau dar pastėrusiu žvilgsniu vartyti parodos katalogą (o gal kvietimą?), kuris pasirodė esantis paprasčiausia užrašų knygelė tuščiais lapais, galinti virsti pačiais slapčiausiais intymiais užrašais. Galėtume jau ir neminėti, jog pati autorė į parodą atskrido baltais angelo sparnais, nešina dar viena svarbia žinia. Dabar, kai pasaulis mažėja, žmonės vieni nuo kitų tolsta, vis rečiau bijomasi atverti pačius intymiausius ir slapčiausius asmeninius gyvenimus. Jie tampa spalvotomis, sensacingomis viešojo gyvenimo dekoracijomis, „glamūriniu“ jo fonu. O riba, kažkada nuo mūsų skyrusi paslaptis, jau seniai išnyko, atverdama „žurnališkai“ spalvingus ir blizgius užkulisius. „Į visa tai aš ir norėjau atkreipti dėmesį savo paroda, apnuoginančia intymumą, tačiau grąžinančia jam tikrąją reikšmę, nebūtinai susijusią vien su dabar tokia svarbia tapusia seksualine žmogaus patirtimi“, – pasakojo J. Rekevičiūtė.

Tada jos paklausėme, ar tikrai nebijojo pasirodyti šiek tiek paviršutiniška ir infantili, suvėlusi visas tas vaikiškas, kičines, ribines parodos detales. „Ir seksualiniuose santykiuose, ir mene turi būti visiškai atviras ir drąsus. Kitaip tai netenka prasmės. Žinoma, atvirumas visada išlieka sąlyginis, nes niekas ir niekada nėra pasakoma iki galo. Nors ir „intymus“, tai vis dėlto lieka meno kūrinys su gana didele dalimi išmonės, su palikta erdve pačiam menininkui ir jo kūrinių stebėtojui“, – atsako autorė. Ji jau iš anksto nurodė koordinates, kurios gali padėti išvengti tokių kūrybos ar jos suvokimo seklumų, nors teorija gal ir ne visada gelbsti praktikoje: „Intymus Jūratės Rekevičiūtės gyvenimas“ – tarp aukštuomenės vakarėlių, virtuvės ir žurnalų viršelių. Tarp pliušinių meškučių, lėlyčių ir meilės menui kančių. Tarp unikalių aksesuarų, verslo, politikos, meno strategijos ir žiaurios kasdienybės pasakų. Jeigu taip pagalvojote, neikite į Kauno galeriją „Balta“. Visas šis aplinkinis traškesys lėmė gana asketišką grafikos lakštų formą. Žinoma, asketiška ji atrodo tik bendrame J. Rekevičiūtės kūrybos ir gyvenimo būdo kontekste. Jau ankstesniame projekte savo sugalvotą ir panaudotą kūrybos temą bei formą autorė toliau plėtoja, nes mano, kad jos dar nebuvo iki galo išsemtos. Tik „Intymiame Jūratės Rekevičiūtės gyvenime“ atspaudai virto kompozicijomis iš kelių elementų, sudėtingesniais techniniais ir mentaliniais konstruktais. Jų raiškai autorė pasirinko tik tris spalvas: baltą, juodą ir raudoną, kurios turėjo tapti atsvara aplinkos spalvotumui ir margumui. Tie darbai dabar veikiausiai visiškai kitaip „skamba“ ant galerijos sienų, jau virtę įprastais grafikos kūriniais, kuomet jų nebeprižiūri autorė, kai žiūrovams iš burnų nebekyšo ledinukų pagaliukai, o jų reakcijos nebefiksuojamos tariamame projekto protokole. „Gyvenimas man yra kūrybos priemonė, ir, atvirkščiai, visas mano gyvenimas – kūryba. Todėl ir mano darbai išsiplečia iki projektų lygio. Dalyvauju juose pati ir kviečiuosi kitus. Tyrinėju, atradinėju. Man labai svarbi kūrinio visuma, jo kontekstas, aplinka, žiūrovų reakcijos, įtakos, todėl negalima sakyti, jog provokacijos ir intrigos yra savitikslės. Galų gale aš pati sau pasilieku mįslių, kurios mane stebina vis iš naujo. Jau baigiau šį projektą, tačiau net neįsivaizduoju, kokiais keliais mane nuves kitas“, – pasakoja grafikė.

Gali būti, kad kuris nors iš mūsų jau tapo J. Rekevičiūtės kūrybine medžiaga. Dabar pasivogtą mažą sielos dalelę ji gal jau tepa dažais naujam atspaudui. Kad mus vėl nustebintų, ši autorė pasistengs padaryti neįmanoma – atspaus tai, ko atspausti neįmanoma. Tačiau mes jau užsimiršome planuodami nenuspėjamos menininkės ateitį.